JAV dolerių kiekio augimo įtaka jų vertei
Man retokai tenka dalyvauti įdomiame pokalbyje apie man išties įdomius dalykus. Gal todėl, kad domiuosi neįprastais dalykais. Pavyzdžiui, tarptautine ekonomika. Kartą kolega skeptikas Svetimas iškėlė įdomią mintį, kad JAV centrinis bankas gali sau leisti emituoti neribotą kiekį pinigų, nes Amerikos valiuta pasaulyje turi labai didelę paklausą. Visą diskusiją galima rasti skepforume (2008 01 06).
Turiu pripažinti, kad racijos tokiame teiginyje tikrai yra. Po pasaulinių JAV doleris šiltai įsitvirtino kaip pasaulinė valiuta, ir paklausa naujai spausdinamiems Amerikos doleriams visada yra didesnė nei, pavyzdžiui, litams, kuriais tarptautiniuose sandoriuose tikrai neatsiskaitinėja nei Kinijos, nei Pietų Afrikos prekeiviai. Bet tikrai nemanau, kad beribis dolerių spausdinimas jiems nesukelia jokių neigiamų pasekmių.
Aš visiškai sutikčiau, kad JAV doleris buvo stipri valiuta 1945, nes
Antrasis Pasaulinis JAV buvo labai sėkmingas finansiškai, kai tuo tarpu
kitos didžiosios šalys buvo suniokotos ir prasiskolinę.
Taip pat sutikčiau, kad JAV doleris buvo pasaulinė valiuta
1945-1970, kai JAV nusprendė užkonservuoti savo aukštą valiutos kursą
ir sukūrė Bretton Woods sistemą, kurioje visos valiutos buvo pririštos
prie dolerio, o doleris prie aukso. JAV užsidirbtus pinigus
negrąžintinai dalijo dolerius kitoms šalims jų ekonomikoms atkurti, kad
jos taptų pajėgios pirkti JAV produkciją, ir kad paskatintų dolerio
kaip pasaulinės valiutos naudojimą. JAV buvo stipriausia pasaulio
ekonomika, o likęs pasaulis buvo jos eksporto rinka. Mokėjimų balanso
deficitas tada buvo naudingas tuo, kad užtikrino dolerių cirkuliaciją
pasaulyje, bet tuo pat metu ir kėlė riziką, kad doleris praras
stabilios valiutos statusą.
Galų gale JAV pritrūko aukso, savo skoloms sumokėti prispausdino
daug dolerių, ir greit po 70-ųjų Bretton Woods žlugo. Čia sutinku:
JAV pasinaudojo tuo, kad jos valiuta turėjo didelę vertę, ir išsipirko
prispausdindama pinigų. Bet tikrai ne be nuostolių, nes nuo to laiko
doleris nuvertėjo
kitų valiutų atžvilgiu (jei 71-aisiais už dolerį galėjai gauti dvigubai
daugiau aukso negu už jeną ar Šveicarijos franką, tai 75-aisiais už
dolerį ir franką duodavo tiek pat aukso, po 84-ųjų doleris iš visų šių
trijų valiutų nuperka mažiausiai aukso).
Dabar doleris nebeturi jokio apčiuopiamo pranašumo prieš kitas valiutas ir priverstas kovoti
bendroje konkurencijos kovoje. Prekybos saldo atrodo va šitaip,
palankaus fiksuoto kurso taip pat nėra. Gal dar užsiliko tokie
nematerialūs faktoriai kaip įpročiai ir sentimentai “doleris ir Afrikoj
doleris”. O jie gali keistis. Ir keičiasi. Jau 2006 spalio mėn.
pasaulio apyvartoje buvo 800 miliardais dolerių daugiau eurų negu pačių dolerių. 2007 rugsėjį Venesuela, Jungtiniai Arabų Emyratai, Kuveitas ir Kataras pakeitė
savo rezervus iš dolerių į eurus.
Tiesa kad pinigų pasiūlos didėjimas JAV
galbūt turi kiek mažesnį poveikį dolerio kursui, negu kitoms šalims,
nes dolerio paklausą sudaro ne tik paklausa JAV prekėms ir paslaugoms,
bet ir doleriui kaip atsiskaitymo priemonei tarp kitų šalių (ta pačia privilegija turbūt jau gali didžiuotis ir euras). Bet kad jis yra, matosi iš dabartinio (jau smarkiai nukritusio) dolerio kurso su kitomis
valiutomis.